BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Hierarchija

Gaujos vadas: Straipsniai iš internetinio psl.: http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=view_cat;cat=sunys;start=25

Šuniška erotika ar kažkas kita?

Šunys: 2003 metų gegužės 8 d. parašė DaivaD.

ŠunysDažnai šunų šeimininkams kyla klausimas: jaunas patinas staiga ėmė “kergti” viską, kas juda ar netgi nejuda… Kas gi tai??? Gal šunelis – maniakas, ir jį reikia gydyti? O gal kastruoti? O gal skubiai kergti su kale, nors jis gal per jaunas, o gal be dokumentų, o gal ir mišrūnas?

Ne! Tai, kas palaikoma hiperseksualumu, seksualine įtampa ar netgi homoseksualumu (jei tik toks terminas leistinas, kalbant apie šunis), dažniausiai yra visai kas kita. Kai tik maži šunyčiai atsistoja ant kojų ir sugeba paeiti, tuoj pat ir prasideda tokie “vaikiški žaidimai”. Beje, vienodai azartiškai tuo užsiima ir patinukai, ir kalytės.

Tai kas gi tai yra? Masinė seksualinė psichozė? Ne. Tai tiesiog žaidimas, skirtas išsiaiškinti vienas kito statusą! Šuniukas patenka į naują šeimą. Visi joje tokie dideli ir stiprūs – jam iš pradžių nė nekyla klausimo, kas yra šeimininkas. Mažyliui paaugus, prasideda permainos. Maždaug tarp šešių ir vienuolikos mėnesių jis pasiekia lytinę brandą. Hormonai verda. Tie patys hormonai reikalauja pasiekti aukštesnį statusą gaujoje.

Pasirodo, dauguma laukinių šunų šeimos atstovų patinų (vilkai, šakalai, kojotai) neturi galimybės dalyvauti dauginimosi procese. Tokia garbė atitenka ne daugiau kaip penkiems–dešimčiai procentų patinų. Tik stipriausiems. Kiti rujos sezono metu, pajutę hormonų antplūdį, bando išsikovoti aukštesnį statusą. Kai kuriems pasiseka, daugumai – ne. Žemesnio statuso patinas pabando apsižergti stipresnį, pargriaunamas, prispaudžiamas prie žemės, ir, jei susipranta pademonstruoti paklusnumo pozą, tuoj pat yra paleidžiamas ir gali spūdinti savais keliais.

O kas gi vyksta, jei šuniukas pabando apsižergti šeimininko koją ir negauna atkirčio? Aha! Jis įsitikino, kad yra stipresnis už jus! Kad jis svarbesnis! Kad jis sugebėjo užkopti ant aukštesnio socialinio laiptelio! Šuniukas dar tik miglotai suvokia, kas yra priešinga lytis ir dauginimosi aktas. Tačiau kas yra socialinis statusas, jis žino nuo kūdikystės – nuo tų dienų, kai kepurnėjosi šunyčių krūvoje po motinos šonu.

Ką gi daro rūpestingas, bet nelabai patyręs šeimininkas? Ieško tokio elgesio priežasčių, “sužmogindamas” šuns elgesį, ir dažniausiai nė per žingsnį nepriartėja prie tikrovės, tuo pačiu sudarydamas tolesnes konfliktų dėl statuso prielaidas. O sutramdyti suįžūlėjusį patiną labai paprasta – reikia papurtyti už pakarpos, parversti pilvu aukštyn (paklusnumo poza), prispausti prie grindų, priversti pasiduoti. Ir viskas.

Kartais kyla klausimas – kaip elgtis su patinais, kuriems numatyta “veislinė karjera”? Ogi lygiai taip pat. Ar jis paskui nebijos kergtis su kalėm? Tikrai ne. Patinai puikiai atskiria šeimininko kojos “kergimą” nuo dauginimosi proceso ir niekada šių dalykų nepainioja – o tai dar kartą patvirtina, kad tai, ką jūs klaidingai palaikėte seksualumu, yra visiškai kas kita.

Hierarchija

Šunys: 2003 metų balandžio 22 d. parašė Justina

ŠunysHIERARCHIJA

TRUMPAI

Dauguma šunų augintojų puikiai žino, kad šuniui šeima atstoja gaują ir kad tarpusavio santykiai tokioje gaujoje paklūsta griežtiems hierarchijos dėsniams. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie apie tai beveik nieko nenutuokia. Arba nutuokia per mažai ir paskui niekaip negali atsistebėti, kodėl jų augintinis yra neklusnus arba pasidaro agresyvus.
Aišku, ne visi šunys-lyderiai būna pikti, agresyvūs ar visiškai nepaklusnūs. Tačiau vis tik dėl šeimininkų nesugebėjimo pastatyti šunį į jo vietą dažnai nukenčia ne tik jie patys, bet ir aplinkiniai. Dėl tos pačios priežasties nemažai šeimų gyvena terorizuojamos nuosavo šuns. Gana daug augintinių būna užmigdomi arba atiduodami į prieglaudas. Dar blogiau, kartais jie yra paprasčiausiai išmetami į gatvę ar išvežami kur į mišką.
Tad, manau, daugeliui turėtų būti aišku, kaip svarbu dar jaunam šuniui suprantamai parodyti, kad šeimoje (gaujoje) jis stovi ant paskutiniojo hierarchijos laiptelio. Tai dažniausiai garantuoja šeimininkams ir jų augintiniams malonų gyvenimą drauge, kai šuo yra lengvai valdomas ir ne agresyvus, o draugiškas, ištikimas ir prieraišus keturkojis draugas.
Pasitaiko, kad žmonės susidaro visiškai neteisingą nuomonę apie gaujos hierarchiją. Kai kurie mano, kad augintinio “nusodinimas” yra traktuotinas kaip “žiaurus elgesys su šunimi”. Tai yra visiška nesąmonė, kadangi gaujos vadas – tai ne toks padaras, kuris visus be tikslo muša ar kaip nors kitaip engia. Nuo jo priklauso visos gaujos išlikimas, taigi, šunys savo noru jam atiduoda geriausius maisto kąsnius ir pan., kad tik jis būtų sveikas ir galėtų vesti gaują į medžioklę ir kitaip jai vadovauti. Taigi, jis – tikrai ne tironas, o ant žemesnių pakopų stovintys šunys – ne nuskriaustieji, kankinami vado.
Pagrindinis gaujos įstatymas – “kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir elgtis taip, kaip jam pagal rangą ir būtina”. Kai visi tai žino ir tos taisyklės laikosi, gyvena darniai, gaujoje būna žymiai mažiau nesusipratimų ir šiai lieka daugiau šansų sėkmingai išgyventi.
Poreikis užimti kurią nors vietą savo “gaujoje” (šeimoje) šuniui yra įgimtas, ir visai natūralu, kad dažniausiai ta vieta, kurios jis siekia, - aukščiausia. Vis dėlto šeimininkas turi pasirūpinti, kad šuo tos vietos taip ir nepasiektų, o visą gyvenimą liktų ant paskutiniojo laiptelio. Šuniui tokia padėtis nėra kančia (nebent šeimininkas pasirūpina, kad būtų kitaip) – tai jam lygiai taip pat natūralu, kaip ir buvimas vado vietoje. Tiesiog jis supranta, kad tai jo vieta, ir jis ja paprastai būna patenkintas. Aišku, jam kartas nuo karto (ypač kol šuo dar jaunas) kyla noras patikrinti, ar socialinis rangas šeimoje nepasikeitė, ir tokiais atvejais jam visada turi būti aiškiai parodoma, kad niekas nesikeičia ir kad jis – vis dar ant paskutiniojo laiptelio.

KAS LYDERIS?

Pasižiūrėkime, kokiomis teisėmis ir privilegijomis naudojasi gaujos vadas.

1.      Jis miega ten, kur tik užsimano, tačiau niekas negali kėsintis į jo poilsio vietą.
2.      Jis išsirenka geriausius maisto kąsnius, o kiti gaujos nariai turi tenkintis tuo, kas lieka po jo.
3.      Jis visada laimi, ypač žaidimus, kur reikia panaudoti fizinę jėgą – jis pakankamai stiprus, be to, žemesnio rango gaujos nariai privalo jam galiausiai nusileisti.
4.      Keliaujant siaurais praėjimais ar einant pro duris, visi gaujos nariai atsitraukia, praleisdami jį į priekį, o artinasi prie jo tik nulenkę galvas ir vengdami akių kontakto.
5.      Kai jis ilsisi, niekas neturi teisės jam trukdyti, kad ir kur jis gulėtų.
6.      Jis bet kada panorėjęs gali pareikalauti sau dėmesio iš kitų gaujos narių – pats nusprendžia, iš ko, kada, kiek laiko ir kaip tą dėmesį jam turi rodyti.

Dabar gerai pagalvokite, kieno vardą – savo ar savo šuns – galite įstatyti vietoj žodelių “jis” šiuose teiginiuose. Jei savąjį – puiku, jūsų augintinis tikriausiai nekelia jums jokių didesnių problemų. Bet jei augintinio – derėtų smarkiai susirūpinti.
Būna, kad šeimininkai, patys to nežinodami, šunims suteikia vado statusą. Pažiūrėkite, kaip tai atsitinka.

1.      Šuo gali pasirinkti poilsiui bet kurią norimą vietelę – visų kambarių grindys bei kilimai jo paslaugoms, o dažnas šeimininkas augintinį įsileidžia ir į lovą ar ant fotelio.
2.      Būna, kad dėl nepatogaus darbo grafiko šeimininkai augintinį šeria pirmiau, negu pavalgo patys.
3.      Žaisdami su jaunu šunimi (na, kad ir tampydami virvę), savininkai leidžia jam nugalėti, nes jiems patinka augintinio azartas ir užsispyrimas, siekis laimėti. Vėliau – leidžia nugalėti, kadangi šuo pergalės ima siekti agresijos pagalba.
4.      Šuo praktiškai visuomet šeimininką aplenkia lipant laiptais ar einant į namus pro duris, o paskui stebi jį iš viršaus. Pastarasis ramiausiai lipa laiptais toliau, žiūrėdamas sau po kojomis, o ne į šunį.
5.      Kai šuo guli tarpdury, šeimininkas parastai jį tiesiog peržengia ar apeina, nenorėdamas trukdyti numylėtinio miego arba bijodamas urzgimo arba dantų.
6.      Jeigu, šeimininkui ką nors veikiant, šuo ateina ir pradeda prašyti dėmesio ar kad jį paglostytų, šeimininkas dažniausiai neatsako “ne” augintiniui – juk nenori, kad šis pamanytų, jog jo nemyli.

Štai kaip, visai to nenorėdami, kai kurie šeimininkai savo šunims suteikia gaujos vado rangą. Tad nebėra ko stebėtis, kad šuo laiko savaime suprantamais tokius dalykus, kaip nepaklusimas namiškių komandoms (kur girdėta, kad vadas klausytų savo pavaldinių?) ar agresyvus reagavimas į kai kuriuos šeimynykščių veiksmus.
Kad viso to nebūtų, šeimininkas turi pasistengti elgtis taip, kaip elgiasi gaujos vadas šuns akimis. Tegu jis nepamiršta aukščiau paminėtų šešių punktų ir:

·      vedžiojasi šunį į vis kitas, jam nepažįstamas vietas – pavaldiniai nedvejodami seka savo lyderį jiems nežinomose vietose;
·      niekada nesiartina prie savo šuns nusukęs (nudelbęs)  akis, jei gyvūnas tuo metu šeimininką atidžiai seka žvilgsniu ir yra linkęs dominuoti;
·      nežaidžia jėgos reikalaujančių žaidimų, jei nėra įsitikinęs, kad tikrai nugalės;
·      į kiekvieną agresyvų veiksmą prieš šeimininką iš šuns pusės privaloma reaguoti greitai ir piktai, taip šuniui parodant, kad bet koks išpuolis prieš jį, kaip prieš gaujos vadą, yra neabejotinai smerkiamas ir skaudžiai baudžiamas – kaip ir vilkų gaujoje;
·      pirma pavalgo pats, o tik po to pašeria šunį.

Jei šeimininkas elgiasi maždaug taip, kaip čia aprašyta, su šunimi nuo jo jaunų dienų, jam paprastai nekyla didesnių problemų dėl augintinio – šuo pripažįsta žmogų savo vadu ir noriai juo seka, nedrįsta kandžiotis, o taip pat ir mielai paklūsta – juk jam verta įgyti lyderio palankumą, o kaip kitaip jo pasieks, jei ne nepriekaištingai vykdydamas komandas?

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą